Etninė kultūra – tai visos tautos per šimtmečius sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą, savimonę ir etnografinių regionų savitumą. Ji – tautos būties, išlikimo ir stiprybės esmė, nacionalinės kultūros pamatas. Tautos sukuria savo valstybes tam, kad užsitikrintų laisvos kultūros sklaidos, tradicijų išlaikymo, visaverčio gyvavimo bei išlikimo ateityje garantijas. Tada tauta tampa nacija, apibrėžiama kaip žmonių bendrija, kurią vienija ekonominė ir politinė sistema, visų narių politinės teisės, gyvenimas vienoje teritorijoje ir kultūrinis bendrumas – Libertas Klimka.

Perteikti asmeniui tautinės kultūros pagrindus, <…> garantuoti tautos, krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą, nuolatinį jos vertybių kūrimą, puoselėti kultūros atvirumą ir dialogiškumą – tokį strateginį tikslą kelia Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (3.4 Švietimo tikslai), priimtas 2003 m. birželio 17 d. (Nr. IX-1630).

Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo(si) renginių metu apžvelgus lietuvių etninės kultūros, kaip europinės vertybės, puoselėjimo galimybes mokyklose, paaiškėjo, kad mokytojams dėl šaltinių gausos sunku atsirinkti reikalingiausią, patikimą, šių dienų asmens poreikius atspindinčią informaciją apie etninę kultūrą.

Padėdamas mokyklai siekti vieno iš strateginių švietimo tikslų – išsaugoti tautinę tapatybę – autorių kolektyvas sukūrė mokomąją kompiuterinę priemonę Lietuvių etninė kultūra: gyvūnijos pasaulis etninėje kultūroje.

Tikslas – padėti mokytojui atsirinkti reikalingiausią, patikimą etninės kultūros ugdymo(si) informaciją, suteikti galimybę tobulinti(s) etninės kultūros gebėjimus, kurie būtų integruojami į ugdymo(si) turinį, moksleivių įsisąmoninami ir puoselėjami tolesniame gyvenime.

Mūsų protėviai, matydami gamtos reiškinių ritmingumą, pasaulio didingumą ir harmoniją, tenkindami įgimtus – estetinį, ritminį, mistinį – poreikius, remdamiesi gyvenimo patirtimi, kūrė gyvenamąją aplinką, siekė būtį sieti su paslaptingomis gamtos jėgomis. Jie paliko gyvą kalbą bei tautosaką, mitologiją, papročius, liaudies meną ir žmogaus būties vertybių sistemą.

Siekiama, kad moksleiviai:
– įgytų dvasinę, dorovinę ir kultūrinę brandą, pažintų save analizuodami, interpretuodami, vertindami mokomąją medžiagą, suvoktų tradicijų, gimtosios kalbos vertę, kultūros ištakas, asmeninio dalyvavimo kultūros kūrime prasmę;
– siektų darnos su gamta;
– puoselėtų tradicinius krašto papročius, išsaugotų tautiškumą kaip europinę vertybę, brangintų savo tautinį, kultūrinį savitumą, stiprintų kartų ryšius, suprastų, kad kiekviena kultūra yra savita ir unikali;
– pasitikėtų savimi, būtų iniciatyvūs realizuodami save tautinio tapatumo kūrybinėje meninėje raiškoje, puoštų aplinką, siektų kokybės ir pripažinimo pagal sąmoningai suvoktus kriterijus;
– ugdytųsi toleranciją kitoms kultūroms, kritišką požiūrį į destruktyvius kultūros reiškinius.

Gebėjimai
Globalizacijos sąlygomis rengiantis aktyvesnei pilietinei raiškai demokratinėje visuomenėje, pripažįstant ir gerbiant kultūrinę įvairovę, ypatingai svarbus etnokultūros gebėjimų ugdymas, skatinantis kritinį mąstymą.

Komunikaciniai:
– kalbinis bendravimas – gebėjimas klausytis ir suprasti kitų kalbą, gebėjimas pačiam kalbėti – reikšti savo mintis ir jausmus pažįstant, perimant ir puoselėjant savo krašto papročius;
– naudotis informacinėmis technologijomis ieškant informacijos apie etnokultūrą įvairiuose šaltiniuose, ją analizuojant, grupuojant, vertinant, perteikiant kitiems;
– realizuoti save tautinio savitumo kūrybinėje raiškoje.

Sociokultūriniai:
– pažinti tautinio savitumo meninę kūrybinę raišką;
– puoselėti papročius, tradicijas;
– bendrauti tradicinės kultūros pagrindu.

Kritinio mąstymo:
– įgytas žinias, įgūdžius taikyti gyvenime;
– remiantis turima informacija, aktyviai dalyvauti diskusijose, kelti hipotezes, bandyti jas pagrįsti bei patikrinti, apibendrinti.

Didaktinės nuostatos
Priemonė parengta remiantis kritinio mąstymo principu.
Gera aplinkos nuotaika, mokinių ir mokytojų bei mokinių tarpusavio pagarba.
Mokytojo ir mokinių bendradarbiavimas turėtų vykti atsižvelgiant į mokinių psichofizinio vystymosi ypatumus, jų požiūrį į etninės kultūros ugdymą(si), stiprinant tarpusavio pagarbą, kuriant bendradarbiavimui gražią aplinką.

Ugdymo procese remiamasi mokinių patyrimu. Pirmiausia reikėtų padėti mokiniams pajusti jų ir mokomosios medžiagos vidinį ryšį (susipažinti su gyvūnėliais, esančiais artimiausioje aplinkoje, paskatinti mokinius pasidalyti jų globos patirtimi, kita turima informacija, pažadinti poreikį sužinoti apie protėvių santykius su gyvūnijos pasauliu), diskutuojant motyvuotai apibrėžti mokymosi tikslus.

Aktyvus mokymasis. Pasirinkta tema turėtų derėti prie gamtos ciklo (kalendorinės šventės laiko) ir atitikti mokinių poreikius. Įgyjamas etnokultūros žinias mokiniai turėtų aktyviai aiškintis, vertinti, suprasti ir pritaikyti šiuolaikiniame gyvenime. Pavyzdžiui, aiškinantis Užgavėnių papročius, mokiniams duodamos užduotys – išsiaiškinti papročių semantiką, pagrindinius personažus, mokėti atlikti personažų judesius, veiksmus, išmokti dainų, pasigaminti kaukių. Mokytojas siūlo pasirinkti personažus arba mokiniai patys juos renkasi, vyksta individualūs ir grupiniai darbai (filmo stebėjimai, darbas muziejuose, informacijos rinkimas namuose, kaimo arba gatvės bendruomenėje, garso įrašų klausymasis, televizijos laidų stebėjimas, šmaikščių dialogų, dainų mokymasis ir t.t.). Galiausiai rezultatai pristatomi visai klasei. Veikla įvertinama. Siūlomas projektas klasei – organizuoti kalendorinę šventę su kita mokykla. Formuluojama problema, vyksta diskusijos, ieškoma informacijos šaltinių. Patys moksleiviai tampa kūrybos vertintojais, naujų idėjų sumanytojais, kokybės skatintojais.

Teorinių žinių naudojimas sprendžiant problemas. Pavyzdžiui, organizuojama kalendorinė šventė. Iškyla problema – etninė kultūra šiuolaikiniame pasaulyje. Skatinamas įgytos informacijos panaudojimas realioje situacijoje (dainų atranka, liaudies muzikos instrumentų gamyba, filmų peržiūra, informacija iš literatūros, garso įrašų perklausa ir t.t.), aktyvi moksleivių veikla regiono aplinkoje (ieškoma informacijos šeimoje, muziejuose, bibliotekose), kritinis mąstymas. Išsprendus problemą, auga mokinių dalykinės žinios, tobulėja vertybių raiškos, suvokimo, informaciniai gebėjimai.

Priimamos ir patikrinamos prielaidos. Mokiniai mokosi tikrinti ir vertinti įvairią informaciją. Jų surinkta informacija aptariama, įvertinama, daromos išvados, tikrinamos prielaidos – sudaromas renginio scenarijus. Ugdomas kritinis mąstymas, mokinių kūrybiškumas.

Mokymasis bendradarbiaujant. Bendravimas ir bendradarbiavimas ugdo vertybines nuostatas: pasitikėjimą vienas kitu, asmeninės atsakomybės jausmą, palankų mokinių požiūrį į mokytojus, mokyklą, bendruomenę. Pavyzdžiui, aktyvus dalyvavimas kalendorinėje šventėje stiprina kartų ryšius, ugdo nuostatą, kad mokiniai, mokytojai, vietos bendruomenė yra tos kultūros reiškėjai ir kūrėjai, gerėja bendravimo kultūra.

Mokymasis savarankiškai. Pavyzdžiui, mokiniams siūloma savarankiškai išreikšti kalendorinės šventės refleksiją dailės priemonėmis, žodinio meno kalba. Įvertinus mokinių pasirengimo lygį, skatinamas mokinių savarankiškumas. Siekiama įvairiapusės kūrybinių galių plėtotės, pakankamos dalykinės kompetencijos tolesniam mokymuisi bei profesinei veiklai.

Struktūra
Gyvūnijos pasaulis etninėje kultūroje supažindina su gyvūnų vieta ir reikšme kalendoriniuose papročiuose, su papročių semantika, tautosaka, muzikinio folkloro interpretacijomis, visatos – Pasaulio medžio – modeliu. Kalendorinių švenčių papročiai, tautosaka iliustruojami liaudies dailininkų ir dailininkų profesionalų kūrybos pavyzdžiais, mokyklų bendruomenėse sukurtais kalendorinių švenčių filmais.

Mokomosios kompiuterinės priemonės turinį sudaro
– papročiai, papročių semantika;
– vizualinis menas;
– muzikinis folkloras;
– tradiciniai garso, muzikos instrumentai;
– tautosaka;
– dainų tekstai su natomis;
– garso įrašai;
– filmai;
– literatūra.

Mokomoji kompiuterinė priemonė skiriama mokytojams, ikimokyklinių įstaigų ir bendrojo lavinimo mokyklų bendruomenėms.

Mokomoji medžiaga gali būti
– integruojama į atskirus mokomuosius dalykus (kalbos, etninės kultūros, etikos, technologijų, informacinių technologijų, gamtos mokslų, socialinio, meninio ugdymo sritis);
– etninės kultūros dalyko modulyje;
– integruojamų dalykų projekte;
– papildomo ugdymo veikloje;
– mokyklos ir vietos bendruomenių bendravimo forma stiprinant kartų ryšius ir kt.

Tikimasi, kad asmens dermė su gamta, gyvūnijos pasaulio tradicinėje lietuvių kultūroje pažinimas, patirti emociniai išgyvenimai aktyvioje tautinio savitumo kultūros raiškoje skatins pagal sąmoningai suvoktus kriterijus realizuoti save etnokultūros veikloje. Aptardami kalendorines šventes, mokiniai išmoks kritiškai mąstyti, rinkti informaciją, pasidalyti ja su kitais, gebės spręsti etninės kultūros problemas. Mokykla taps tautinio savitumo meninės kūrybinės raiškos ugdytoja, mokyklos ir krašto bendruomenių kultūrinių ryšių stiprintoja, bendravimas tradicinės kultūros pagrindu suartins šeimas, kartas. Tautiškumo atvirumas skatins pilietinę integraciją, plėtosis kūrybiškumu grįsti santykiai su kitų tautų kultūromis.

Tautosaka – žodinė liaudies kūryba, dainuojamoji, pasakojamoji, smulkioji tautosaka. Tai dainos ir raudos, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės ir priežodžiai, mįslės ir minklės, greitakalbės, skaičiuotės, gamtos garsų pamėgdžiojimai, užkalbėjimai, maldelės, šūksniai.

Folkloras – lietuviško termino tautosaka tarptautinis atitikmuo (anglų k. folklore – liaudies + lore – išmintis, žinios). Folkloro prasmė platesnė. Tai liaudies kūryba, apimanti tautosaką, liaudies muziką, liaudies choreografiją, papročius, tikėjimus.

Paprotys – įprastas, nusistovėjęs poelgis, nerašyta elgesio norma.

Vizualiniai menai – regėjimu suvokiamos meno šakos ir rūšys. Priskiriamos tradicinės vaizduojamosios dailės šakos (tapyba, grafika, skulptūra), avangardinės dailės rūšys bei naujomis techninėmis priemonėmis grįstos meno rūšys (meninė fotografija, videomenas, kompiuterinis menas).

Vaizduojamoji dailė – dailės šaka, kūriniai, kuriems būdingi iliuziniai arba sąlygiški tikrovės vaizdai. Pagal medžiagos ir išraiškos būdus vaizduojamoji dailė skirstoma į grafiką, skulptūrą, tapybą.

Taikomoji dailė – dailės šaka, praktinės ir puošybinės paskirties dailės dirbiniai. Tai dailieji audiniai, baldai, drabužiai, indai, papuošalai, interjero puošmenos.

Meninė fotografija – fotografijos rūšis, pagrįsta subjektyviu, individualiu fotografo žvilgsniu į tikrovę.

Pasaulio medis – bendras pasaulio vaizdas. Mene gali būti vaizduojamas kaip pumpurų turintis augalas – žemės vaisingumo įsikūnijimas (Gyvybės medis). Lietuvių ir kitų Europos tautų menas Gyvybės medį vaizduoja su jį saugančiomis dvynių arba gyvulių, pavyzdžiui, elnių, ožių, figūromis. Jas supa pažirusių saulių, žvaigždžių ar apskritimų lankas.