Gyvūnų pažinimui ir globai lietuvių tradiciniame kalendoriuje skirtos tam tikros dienos – paukščių grįžimo, gyvulių išginimo ir ganiavos pabaigos, bičių ir kitos, jie veikia kalendorinėse šventėse. Profesorė Marija Gimbutienė teigė, jog senovės žmogus, teikdamas gyvūnams simbolinę prasmę, pasirinkdavo tokius, kurie jam rodė visatos ritmą. Paukščio ar roplio dinamiškumas senovės žmogui buvo ypač įdomus.

Paukščiai – dangaus ir žemės tarpininkai. Pranašiškas paukščių giedojimas, gebėjimas skraidyti padangėse, nutūpti ant augalų, ypatingas žmogaus jausmus veikiantis elgesys siejosi su gamtos ritmu ir jos amžina kaita, kosmoso dinamiškumu, gyvybės nenutrūkstamumu. Liaudies mene paukščiai vaizduojami abipus medžių ir gėlių, kryžių ar stogastulpių šonuose, o jeigu vienas – viršūnėje. Paukščiai vaizduojami kartu su ratais, koncentriniais apskritimais. Jie tupi abipus apskritimo arba pačiame apskritime. Liaudies mene tęsiama tūkstantmetė paukščiams teikiamos reikšmės tradicija.

Mitologinėse dainose arklys (ar du arkliai) neatsiejami nuo dangaus kūnų, ypač saulės. Mene arklio motyvas yra vienas iš dažniausių. Jis vaizduojamas su rato, koncentrinio apskritimo, saulės, mėnulio ir gyvatės ženklais. Tokie motyvai puošia stogų kraigus, verpstes, prievarpstes, audimo stakles, jaunavedžių lovas, kėdes ir pan.

Paskui arklį į žmogaus buitį, taip pat ir pasaulėvoką, ateina kiti prisijaukinami naminiai gyvūnai. Arklio (jaučio, ožio) galva (kaukolė) iškelta ant stulpo turėjo garantuoti gerą žmonių ir gyvulių gyvenimą, gausų derlių, ginti žmones nuo žūties, ligų, blogos akies. Šios sąvokos liko mituose, tautosakoje, papročiuose, mene.

Vilkas, meška, elnias, šernas ir kiti, kadaise buvę toteminiai gyvūnai, liko žmogaus neprisijaukintoje laukinėje erdvėje, tuo įgydami savitos simbolikos, per kurią atsiveria žmonijos santykiai su ją supančiu pasauliu. Ypač daug tautosakos tekstų apie juos sukurta šaltuoju, tamsiu ir gyvenimo apmąstymams labiausiai tinkamu rudens bei žiemos metu.

Senovės žmogus roplius dėl ypatingos išvaizdos, magnetinio žvilgsnio, ilgaamžiškumo, sugebėjimo gyventi vandenyje, po žeme ar ant žemės, nepaprasto gyvybingumo, laikė pačios gyvybės esme, turinčia didelės įtakos visam pasauliui. Jų kasmetinis išsinėrimas iš odos – nuolatinis atsinaujinimas. Žalčius lietuviai laikydavo trobose, po gultu arba kampe, ir maitindavo pienu, jų buvimas siejamas su laime ir gerove, dirvos derlingumu ir šeimos gausa. Todėl ropliai buvo šaltinis įvairiai meninei bei žodinei kūrybai, o užmušti žaltį buvo baisus nusikaltimas. Baltų kraštuose žaltys dažnai vaizduojamas segėse, apyrankėse, prievarpstėse, ant stogastulpių, kryžių, namų kampų, ant margučių. Iš užkalbėjimų, mitų, tautosakos ir meno kūrinių matyti, kad ropliai buvo glaudžiai siejami su kosmogoniniais vaizdiniais, vertinamas jų vaidmuo, kuriant visatą bei palaikant jos amžinumą.

Vertikalusis visatos – pasaulio medžio – įvaizdis atitinkamai padalijo gyvūniją paukščiai vaizduoti viršuje, kanopiniai žvėrys ir gyvuliai – prie kamieno, ropliai – prie šaknų.