Žuvys. Kitados žvejyba mūsų nelabai dosnios gamtos krašte buvo svarbus pragyvenimo šaltinis. Bet žvejo sėkmė permaininga…Tad ar verta stebėtis, kad būta įvairiausių tikėjimų, burtų, prietarų, skirtų pelnyti vandenų valdovo malonę? Kai kas iš to išliko ir etninės kultūros aruoduose… Štai ruošiantis į ežerą ar marias plaukti, žvejo žmona po slenksčiu padėdavo tris pagalius, jam išeinant, pamėtėdavo jais įkandin, – kad sėkmė lydėtų. Kol žvejys negrįš, pirkios nešluodavo. Antraip tinklai paliks tušti, kaip iššluoti. Žūklės dieną nieko neskolindavo kaimynams. Iki nueis prie valties, žvejys stengdavosi nesusitikti moters. Žūklėje niekas nedrįsdavo dėvėti zuikinės kepurės ir kalboje zuikį minėti – žuvys pabėgsiančios. Taip pat ir apie lokį užsiminti nedera, – tinklus kerplėšos sudraskys. Jei pirmu metimu ištraukdavo tinkle varlę ar vėžį, žūklė būsianti nesėkminga. Pirmą pagautą žuvelę paspjaudydavo tris kartus – tolimesnei sėkmei. Tinklus megzdavo Mėnulio pilnatyje, žiemą – gausiai sningant. Naują apsmilkydavo šventintomis žolelėmis, arba puodkėle, skuduru, net skruzdėlyno šapais, samanomis iš seno namo tarp sienojų. Meškerykotį, sakydavo, reikia pasidaryti iš perkūno trenkto medžio arba augančio šalia skruzdėlyno. Išdrožtą meškerę vakare padėdavo po pirties slenksčiu, kad nuogaliai peržengtų bėgdami į ežerą atsivėsinti, ir paimdavo ją tik po vidurnakčio.

Jūros, marių stichijos dievybe laikytas Bangpūtys, vadintas ir Vėjopačiu. Jo išvaizdą aprašė XVII a. prūsų autorius Motiejus Pretorijus. Pasak jo, tai toks dviveidis stabas išpūstomis lūpomis, ant galvos jam nutūpęs gaidys, rankose jis laiko žuvį ir statinaitę. Vėjopatis valdąs aštuonis vėjus. Jo ramybės negalima drumsti, žvejojant po saulės laidos. Vėjopačio šventė, tikėtina, buvo per Mykolines, nes tos dienos rytmečio vėjo kryptis nusakanti ateinančios žiemos orus. Iš kurios pusės tąryt vėjas atbėga, toks dažnesnis bus ir žiemą. Prūsiškuose šaltiniuose minimas dievas Bardaitis arba Gardaitis globojąs laivininkus. Pasak “Sūduvių knygelės”, Bardaičiui būdavo aukojama žuvis; išvirta ji padedama kluone ant šiaudų kūlio. Ten susirinkusieji žvejai išklausydavę vaidilos patarimų, kurią dieną ir kur žvejoti.

Naminiai gyvuliai ir žvėrys. Iš naminių gyvūnų šuo labiausiai neša namams laimę jei kur pradingtų, nutiks kas nors negero. O jei svetimas šuo priklystų, tai geras ženklas. Nuo šio mielo įnamio priklauso ir viso ūkio sėkmė. Priežodis įsakmiai teigia ”Šuns, katės nemylėsi – arklio, karvės neturėsi”. Baudžiavos laikų bylotojas Mikalojus Katkus rašo, kad kaime šunys ne tik bandą nuo vilkų gindavę, bet būdavę išmokyti ir patys vieni kiaules ganyti..

Etnografo B.Buračo duomenimis, XIX šimtmečio pabaigoje tebebūta papročio Kalėdų naktį pjauti ožką ir palikti mėsą vilkams suėsti, – kad vasarą bandos nekliudytų. Pjaudavę už kaimo, kryžkelėje, kur subėga keli keliai. ”Vilke, vilke, ateik žirnių valgyt; jei neateisi, tai ir nesirodyk visai”, – tokia formule senu papročiu pilkis kviečiamas į Kūčių vakarienę. Paminėjus vardą prie šventinio stalo, vasarą jis šunų neišpjaus.

Gruodžio 4-osios kalendoriaus lapelyje įrašytas Barboros vardas. Tradiciniame kalendoriuje ši data skirta avelių ir ožkų globai. Kaip ir per kitas svarbias kalendorines šventes, reikia paisyti įvairių draudimų. Šiukštu moterims ką nors daryti su avies vilna negalima austi vilnonių skarų, užtiesalų, vynioti siūlų, megzti pirštinių ar megztinių. Tvirtai tikėta, kad šių draudimų nesilaikant, kalėdinio kirpimo vilnos būsią nedaug, o ir ta pati prasta – susivėlusi, šiurkšti. Žiemą avys nedaug ėriukų teatsivesiančios. Šventinis valgis – sriuba su bulviniais kukuliukais ar leistiniais daug kukuliukų – bus daug ėriukų. Žiemos švenčių metu išskirtinis dėmesys avelėms – labai būdinga tradicija ir latviams.

Gruodžio 6-oji – šv.Mikalojaus vardadienis, per kurį reikia pamaloninti arklius už sunkų rudens triūsą. Į ėdžias šeimininkas pripildavo sočiai avižų, kad arkliai peržiem išbūtų tvarte sveiki, pavasario sulauktų stiprūs.

Tikėjimai balto ar širmo arklio išskirtinumu išliko iki mūsų laikų, jų apstu liaudiškuose papročiuose. Jei Kalėdų dieną per kaimą kas pirmas pervažiuotų pasikinkęs baltą ar margą arklį, tai tais metais kaime jokių piršlių nebūsią. Apskritai manyta, kad jojant sutikti važiuojantį balta kumele yra blogas ženklas – kas nors nepasiseks. Vestuvių iš tokių piršlybų tikrai nebūsią. Bet kokios kitos spalvos arklio žvengimas palangėje pranašauja sėkmę. Kai kūdikį veždavo krikštyti, pirmiausia prinešdavo prie arklio šnervių – tegu pažįsta naująjį šeimos narį.

Kalėdų metą iki Trijų karalių Pietų Lietuvoje, ypač Suvalkijoje buvo vedžiojamas ir šokdinamas šyvis – t.y. balkšvos, pilkšvos spalvos arkliu persirengęs žmogus. Jį lydėdavo kalėdotojai čigonai, žydas, meška, jautis, gervė, gandras, kazokai, meškininkas su meška, muzikantas, šluočius, velnias ir būtinai grupės vadovas paklausikas. Jie keturis penkis vakarus pagal tam tikrą melodiją šokdindavo šyvį, kuris turėdavo parodyti savo vikrumą, mikliai peršokdamas per kėdę, suolą. Kupiškio apylinkėse Kalėdų šokių vakarėlis prasidėdavo tame kaime, į kurį įvesdavo kumelę.

Pirmiesiems medžiotojams, užklydusiems į poledynmečio Lietuvos teritoriją, geidžiamas medžioklės laimikis buvo šiaurės elnias. Jis teikė viską maistą, žaliavą rūbams ir įnagiams, tad laikytas genties pranokėju, Elne Pramote. Klimatui keičiantis, šiaurės elnio arealą, o ir jo vietą žmogaus mitologinėje sąmonėje, užėmė briedis. Trys apeiginės iš jo rago padarytos lazdelės su briedžių galvutėmis archeologų rastos Šventosios neolito gyvenvietėse. Tikėjimo Elne Pramote aidai skamba dzūkų kalėdinėse giesmėse apie devyniaragį elnią. Jose ryškus pasaulio sukūrimo motyvas. Pasaulį kuria kalviai, ant elnio ragų kalantys aukso žiedą. Vandenyje elnias mato tarp savo devyniašakių ragų įstrigusią strėlę – jo likimo ženklą būti paaukotam.

Pirmykštės bendruomenės žmonės pasaulį suvokdavo mitologiškai. Mite daiktas ir jo ženklai dažnai tapatinami. Žvėrį apeigose atstoja jo iltis, nagas; paukštį – plunksna arba paliktas jo pėdos ženklas. Toteminiai simboliai – Briedis ir Meška – feodaliniais laikais iš gentinio ženklo tapo žemių, miestų ir riterių herbais.