Pasakos:
“Auksaplaukis ir Žvaigžduolė”, “Ežiukas” (Oskaras Milašius. Lietuviškos pasakos); “Apie baltąjį vilką”, “Bėdos ieškotojai”, “Našlaitės karvutė” (Gyvasis vanduo. Lietuvių liaudies stebuklinės pasakos. Sudarė Bronislava Kerbelytė).

Sakmės:
Žuvis yra priešinga Dievui. Jis davė jai sparniukus, kad labai aukštai skraidyti galėtų. Ana pyksta ant Dievo „Kam man davei sparniukus? Mane nušaus. Leisk mane vandenin!“. Dievas ir įleido su visais sparniukais. Tai ją dabar kiekvienas vaikas gali pagauti.

Vilkas. Sako, kad seniai, kai žmonės labai mylėjo šunis, juos šerdavo duona. Kartą vietoj duonos pikta šeimininkė numetė šuniui karštą akmenį. Tas apsvilo snukį ir išbėgo miškan. Ten jį pamatė Dievas ir leido pjauti žmonių galvijus. Apsvilęs snukis liko juodas, o už tai, kad visur valkiojasi, žmonės praminė jį vilku.

Lokys. Arkliaganiai susitarė pagąsdinti žmones. Išsivertė kailinius ir sulindo patiltėn. Keliu ėjo Dievas. Kai arkliaganiai, išlindę iš patiltės, ėmė šleivoti, kaip lokiai, Dievas pasakė, kad jie tokie ir liktų, jeigu jiems taip patinka. Tie virto lokiais ir išbėgo į girią.

Kiškis. Kai Dievas dalijo žvėrims dantis, kiškis atbėgo pirmas ir gavo didžiausius, aštriausius dantis. Kiškis apsidžiaugęs ėmė visus kandžioti. Tai sužinojęs Dievas vėl pasišaukė zuikį ir gerai nutampė už ausų, taip, kad ausys paliko ilgos, o iš tos baimės zuikis nebedrįso eiti, kai buvo dalijamos uodegos, taip ir liko bailys striukauodegis.

Žaidimas:
Šiaurės Aukštaitijoje (apie Biržus, Pasvalį) tarp Kalėdų ir Trijų karalių žaistas nedainuojamas žaidimas–vaikštynės „Avinėliai“ dar vadintas „Žaltys“, „Varmasas“, „Tarmasas“ – ištvermės ir vikrumo žaidimas. Visi turi sekti, ką daro vedantysis, ir jį mėgdžioti, kitaip jis gali suduoti esančiajam virtinės gale. Virtinė juda gyvatėle. Žaidimui vadovauja vadas – pagrindinis Kalėdų mitinis personažas – Senis Kalėda (arba Sidaras). Jis nueina į kiemą ir bet kuriam vyriškos giminės sutiktajam sako „Vesim avinėlius – pridurk švykštą!“ Sutiktasis kimba į skvernus ar kabinasi už nugaros paskutiniajam, taip susidaro nemaža avinėlių virtinė (iki dvidešimties). Vadas vis sako „Bar-bar-bar-bar“, kartais sukomanduoja „Čiučiuoš!“ ir pritupia, tada visi turi pritūpti, kas netupia, gauna lazda. Pritūpęs dar sako „Vakar virė, šiandien kepė“. Paskui staigiai metasi į vieną pusę, į kitą. Be to, avinėliai padėdavo Kalėdai giedoti sveikinimo giesmes.

Patarlės:
Per adventą – dvasia šventa, per Kalėdas – senos bėdos.
Rambaus arklio ir rimbas nepataisys.
Kumelys ir žarde žvengia.
Lapė ir sapne vištas skaito.
Veršis didyn, ragai platyn.
Katras arklys avižų neėda?
Šuva piktas – namams diktas.
Šuva ir kariamas papranta.
Ėriukas, ir vilko nešamas tyli.
Kad kiaulė ragus turėtų, visus išbadytų.
Meška ima jėga, o žmogus – protu.
Žuvis ieško, kur giliau, o žmogus, kur geriau.
Didelė gyvatė, maža gyvatė, vis gyvatė.
Koks žaltys, tokie ir žalčiukai.

Keiksmai:
Tu gyvate raudonoji!
Kad tave devyni vilkai!
Kad tave zuikis subadytų!
Kad tave šunes!
Tu verši nelaižytas!

Mįslės:
Jūrių marių paukštis, po kaklu paspraustas gvoltą šaukia. (Smuikas)
Arklys ant avino joja. (Smuiko strykas ant stygų)
Atbėgo šalti basi (kudi budi), nunešė striki biki (kidi bidi), duokite kamanlikį (kumindikį) – vysiu šalti basi (kudi budi), atimsiu striki biki (kidi bidi). – vilkas nunešė ožką ( avį ), duokite arklį, vysiu vilką...
Bėga tekutis, klausia sergučio, kur guli kniūstė – vilkas klausia šuns, kur guli kiaulė.
Du broliai keliu eina, susitikę neprasilenkia – šuo ir vilkas.
Šile čirplas, danguj elnias, vandeny troškutis – gyvatė, mėnulis, žuvis.
Bekojų, be rankų – tik galva ir uodega – gyvatė arba žaltys.
Marga lazda į samanas numesta – gyvatė.