Nors vanduo, žuvys, žvejas (taip pat ir mergelės ar bernelio skendimo, virtimo žuvele, žuvelių šukelėmis šukuojamų plaukų motyvai ir pan.) sutinkami visos Lietuvos muzikiniame folklore, tačiau Mažosios Lietuvos dainų tekstuose ypač dažni jūra, marės, jūros marios, pajūrės, pajūrėliai, pamariai, ežeras; vanduo, vandenužiai… Tuose vandenyse liūliuoja arba bėga (ne plaukia) laivas, luotelis. Jame sėdi laivūnas, žuvelis, žvejelis, jo rankose – irklas, viršum jo aukštai iškeltas žėglelis. Į vandenų dugną nuleistas tinklelis, kuriame spurda įvardijama žuvelė lydeka ar mažiau laukiamas karosėlis, karšis, mekšriukai, plekšniukės, aukšliukės ir kt. Taip pat ir melodinės linijos smulkesnėmis bangelėmis bei ryškesnėmis bangomis pamario krašto dainos aiškiai išsiskiria iš kitų regionų dainuojamosios tautosakos, kur vyrauja nuoseklesnė dvibalsė ar monodinė melodika.

Tarpukalėdžiu, kaip ir per Užgavėnes, vaikščiodavo persirengėliai, kurie su visais kartu žaisdavo, šokdavo. Kalėdotojai persirengdavo gyvūnais meška, arkliu, ožiu, jaučiu, gerve arba demonomorfinėmis (Kalėda, giltinė, velniai, juodas kudlotas), antropomorfinėmis (svetimieji vengrai, čigonai) būtybėmis. Šie personažai apdainuojami ir dainose, vaizduojami žaidimuose, šokiuose, su jais susiję garso muzikos instrumentai ir triukšmavimas bei muzikavimas.

Žiemos metu žaidžiami gaudymo žaidimai natos: „Laputėlė“, „Ganau ganau aveles“ (plg. „Ganiau ganiau avelas“), vaizdo įrašas, natos: „Vilkas ir avys“ (plg. gyvulines pasakas) ir įvairūs vedžiojimai be dainavimo – „Avinėliai“ (arba „Žaltys“), „Dadulio vedimas“, „Švykšto vedimas“ (Kupiškio vls.). Juose gaudo nuo virtinės atsiskyręs žaidėjas (tada pirmasis uodegą gina, globoja) arba esantis virtinės priekyje gaudo jos galą (uodegą). Virtinė juda gyvatėlės choreografiniu piešiniu. Tokie žaidimai būdingi žiemos laikotarpiui. Žaidimui vadovauja pagrindinis Kalėdų mitinis personažas – Senis Kalėda. Be to, avinėliai padėdavo Kalėdai giedoti ir sveikinimo giesmes.

Žemaitijoje paplitęs porinis šokis Gyvatas (Gyvataras, Gyvatukas) (ŠB, 253). Žalčio ženklą atitinka lietuvių choreografijoje labai mėgiamas sukimasis už parankių poroje (plg. „žilvyčio“ pynimą, spiralės, S-raidžių formos ornamentus smuiko, rečiau kanklių puošyboje). Kitokie yra dzūkų, aukštaičių žiemos žaidimai „Jaščeras“ „Žaltys“, „Želektėlis“ (Ak 31, 32), plg. „Snaudalė“ (Ak 51).

Elnias (elnė) žiemos saulėgrįžos dainose vaizduojamas kaip mitinis gyvūnas, siejamas su vandeniu („Vandenin žiūri, ragelius skaito“), ugnimi („An pirmo rago ugneùė degė“ ar „An devinto rago kavoùėliai kaùė“, žr. „Vai atbėga baikštus elnelis“ Ak 61–62).

Meška – mėgstamas persirengėlių vaikštynių personažas. Kaip minėta, Pietų Lietuvoje meškininkas su meška lydėdavo šyvio šokdintojus. XVI–XVIII a. Lietuvoje ir Baltarusijoje vaikščiodavo meškininkai, kurie vedžiodavo dresuotas meškas, jas šokdindavo, grodami muzikos instrumentais (dūdelėmis, trimitais , būgnais). Dzūkų, aukštaičių kalėdotojai taip pat mešką vedžiodavo po šokių vakarėlius. Meška aprengdavo vyrą, ištepliodavo veidą. Ji kviesdavo merginas šokti, jos neidavo, tačiau besitrindama meška jas vis tiek ištepdavo. Pastaraisiais metais visoje Lietuvoje tapo populiarus žemaitiškas šokis „Meškutė“ (LLRŠ 32). Panašią dainą dainuodavo lietuvininkai „Meška šoka – kudlos dulkst, kad nešoks – nedulkės“ (LŽ, p. 66).

Nuotaikingos dzūkų kalėdautojų dainos apie mešką „Oi an dvaro meškeùė karo“ (Ak 79, plg. 66), „Kvolijosi šilo meška“ (Ak 33). Jose meška vaizduojama lipanti aukštai į medį pasmaližiauti medaus arba vaišina baronkomis vaikus, jaunimą.

Dzūkų ir aukštaičių žiemos laikotarpio dainos apie povinėjančius povelę, povelį neretai dainuotos ir per vestuves „Bėginėjo povelė po dvarų“ (Ak, 70), „Skraidziojo poveùė po žalių giraùį“ (Ak, 43). Vakarų Lietuvoje (Žemaitijoje, Klaipėdos krašte) labai populiarus vestuvinis žaidimas „Vaikščioj povas (pova) po dvarą“ (LŽ, 42). Pabrėžiamas šio paukščio puošnumas gražios plunksnelės, perlais barstyti peteliai, aukseliu kaišyta galvelė, šilkeliu pančiotos kojelės. Šiomis grožybėmis bernelis norėtų papuošti mergelę. Iš tiesų, povo plunksnomis merginos puošdavo vestuvinį galvos apdangalą, vaikinai – skrybėlę.

Vilkas – labai dažnas pasakų su dainuojamaisiais intarpais personažas. Vilkas taip pat dažnas žaidimų veikėjas (natos: „Vilkas ir avys“). Pasakas ar vaidybinius žaidimus primena ir kalėdinės dainos apie vilką („Kodėl, tavo vilkeli“, Ak 32). Neretai jis vaizduojamas senas, bėdojantis, lyg žmogus prašantis jį paguldyti į lovą, apkamšyti, pabučiuoti – nors visi žino, kad jis yra pavojingas (natos: „Senas vilkas bėdoja“).

Vilko staugimas imituojamas kolektyvinių sutartinių (natos: „Aik, oželi, undenia“, plg., natos: „Buva dūdaj velnias“) žemosiose partijose. Taip pat ir ragų gausmas prilyginamas vilkų kaukimui „Einorių lauki, pinki vilkai kaukia“. Populiarus vaikų žaislas, kuris sukdamasis kaukia, vadinamas vilku arba vilkeliu.

Žiemos meto folklore medžioklė simboliškai gretinama su piršlybomis, vedybomis. Minimi įvairūs gyvūnai laputė („Oi kas ti girioj pamigo“, Ak 23, „Tu, lapela lengvapėde“, Ak 30), kurtai ir kiškelis („Tu, kiškeli, lilima“, Ak 45, „Leliumoj, tu kiškeli“, Ak 21, „Kas buvo girioj pamigis“, AK 24), voverėlė („Vai tu, voveraite“, „Tu, voveraite“ Ak, 50–51), antelė, jerubė, bitė. Yra dainų, žaidimų ir apie oželį, pavyzdžiui, daina „Darži oželis, leliumoj“ (Ak 31). Žaidimas „Bėgo ožka per mišką“ (žr. KU, p. 48) gali būti priskiriamas apeiginiam kalėdiniam „ožkos vedžiojimo“ vaidinimui, kuris buvo populiarus ir lietuvių kaimynų slavų kraštuose.

Su gyvūnais susiję ir žaidimai užrištomis akimis „Bobutė“ (ŠB, 17), natos: „Sena bobutė“, „Laumė“ („Laume laume“ LLRŠ, 48–49), „Vištelė“ (plg. „Akla višta“), „Ožys“ („Ožkapilė“). Žaidžiant „Bobutę“, sugautas žaidėjas mykia ar kitaip mėgdžioja kokio nors gyvulio balsą.