Paukščių balsus galima pamėgdžioti ne tik beržo tošele, bet ir žuvies žvynu.

Žvejų lenta. Prie 4–5 metrų ilgio lentos galo prikabinama kaladė, kitas galas su tinklais įleidžiamas eketėn. Dviem kėgliais mušama per kaladę, ritmiškai kartojant magiškus žodžius (žinoma formulė „Stinta pukis, stinta pukis“). Pamario žvejai taip viliodavo į tinklus žuvį.

Kanklės (kanklai, kankleliai, kankliai, kunkliai, kanklys, kanklos) istoriniuose šaltiniuose minimos nuo XVI a. Daromos iš liepos, uosio, ąžuolo, klevo ar juodalksnio. Viršutinė lentelė dirbama iš eglės ar epušės. Korpusas – trapecijos formos su dažniausiai iš kairės į dešinę nusklęstu drūtgaliu. Pagal instrumento formą ir stygų skaičių skiriami į šiaurės rytų aukštaičių, šiaurės vakarų aukštaičių ir žemaičių bei šiaurės vakarų žemaičių ir suvalkiečių. Rašytiniuose šaltiniuose aprašytos, pavaizduotos ir Mažosios Lietuvos kanklės.

Šiaurės rytų aukštaičių kanklės skobiamos luotelio arba karsto formos. Jos dažniausiai penkiastygės, bet pasitaiko kanklių ir trimis–aštuoniomis stygomis. Stygos tempiamos nuo sukynės iki metalinio laikiklio. Laikiklis įveriamas į korpuso atsikišimus, kurie kartais buvo daromi atskirai ir pritaisomi prie viršutinės lentelės (tokie antelės formos įtaisai buvo būdingi Mažosios Lietuvos kanklėms). Šiaurės rytų aukštaičių kanklės derinamos pentachordu, šiomis kanklėmis atliekamos sutartinės. Nors žinomi ir vokaliniai jų variantai, tačiau kanklininkai sutartines skambina savaip.

Šiaurės vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklių korpusas taip pat skobtinis arba suklijuotas iš atskirų dalių. Tipiškiausios 9–12 stygų, bet pasitaiko ir 8–14 stygų kanklės. Drūtgalys labai nusmailintas, o plongalys dažnai užsibaigia žuvies, paukščio uodegos ar kitokios formos ornamentuotu atsikišimu, neretai su širdies formos išpjova. Ir pačios kanklės savo forma gali būti panašios į žuvį.

Šiaurės vakarų žemaičių ir suvalkiečių kanklių drūtgalys neretai užsibaigia užraitu (panašiu į smuiko galvutę). Šio tipo kanklės turi 9–13 stygų.

Šiaurės vakarų aukštaičių, žemaičių ir suvalkiečių kanklės derinamos diatoniškai, dažniausiai mažoriškai. Dešimtstygių kanklių devintoji styga derinama kvarta, o dešimtoji – oktava žemiau už toniką. Dešimtoji styga dar vadinama boseliu. Antrojo ir trečiojo tipo kanklėmis skambinamos homofoninės dainos ir šokiai, rateliai. Tradiciškai kankliuodavo tik vyrai (ypač Šiaurės Rytų Aukštaitijoje). Kanklių gamybai ir kankliavimui teikta gili simbolinė prasmė. Kanklių spalva, ornamentika, stygų skaičius patvirtina, kad kanklės – ritualinis muzikos instrumentas, svarbus ikikrikščioniškųjų ritualų įrankis. Jos siejamos ir su žemės, požemio (chtonine), ir su dangaus (soliarine) simbolika. Kanklės galėjo būti žynio, šamano muzikos instrumentas, kaip tai išlikę finougrų (chantų, mansių, plg. karelų epą „Kalevala“) tautose.

Instrumentinis muzikavimas ir triukšmavimas labai svarbus žiemos saulėgrįžos švenčių, kalėdotojų, Naujųjų metų, Trijų karalių, taip pat ir Užgavėnių, papročiuose ir folklore. Dzūkai šio laikotarpio dainoms, giesmėms neretai pritardavo melodiniais muzikos instrumentais, pavyzdžiui, smuiku, dūdele, cimbolais ir kitais.

Patys gamindavosi muzikos ar tiesiog garso, triukšmo instrumentus (žaislus) ir jais žaisdavo, barškindavo ar čirškindavo, birbindavo, tirliuodavo. Žiemą tokie žaislai dažniausiai gaminami iš gyvūninės kilmės medžiagų.

Per Kalėdų vaišes mėgti patiekalai iš kiaulienos. Kiaulė – vienas iš daugelio Europos tautų agrarinėse šventėse aukotų gyvulių. Iš kiaulės (kuilio) odos, pūslės, užpakalinės kojos kauliuko gaminami ir muzikos instrumentai ar jų dalys.

Barškalą darydavo iš pripūstos išdžiovintos kiaulės pūslės, į kurią įberdavo žirnių. Tai – vaikų žaislas, jį barškina ir Užgavėnių persirengėliai.

Panašų barškalą dirbdavo iš žąsies stemplės, į kurią įberdavo akmenukų, jos galus sujungdavo ir išdžiovindavo.

Birzgalas (birbynė, brūzgynė, sukutis, ūžynė, ūkas, ūžlė) – per vieną arba dvi kaulo (kiaulės užpakalinės kojos kauliuko ar sagos, pagaliuko) skylutes perveriamas storas lininis siūlas, galai surišami. Tampant įsuktą siūlą, kauliukas ar saga (pagaliukas) smarkiai sukasi ir ūžia. Archeologai rado tokių kaulinių instrumentų, kurie datuojami X a. Manoma, kad jie turėjo apeiginę paskirtį, nors dabar žinomi kaip vaikų žaislas.

Vilkas, vilkelis (birbilas, birzgulys, brūzgulas, kaukutis, suktukas, sukutis) – mėgiamas vaikų žaislas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos tautose. Negarsiai kaukia, birzgia, sukdamasis ant lygaus medinio paviršiaus. Drožiamas iš medžio, gali būti dviejų tipų. Pirmo tipo žaislas panašus į senovinį verpstuką. Jį sudaro nedidelis ratukas, nupjautas nuo eglinio ar beržinio pagaliuko (kad būtų sunkesnis) ir kotelis, įstatytas ratuko centre. Apatinis kotelio galas nusmailintas, jis trumpesnis, nes „ilgu kotu nepabėga“. Ilgesnis kotelio galas stipriai pasukamas tarp delnų ir staiga paleidus ant stalo arba grindų sukasi aplink savo ašį, kol sustoja. Kito tipo vilkas sudėtingesnis, panašus į grybą su smailėjančiu galu. Apvali galvutė ištekinama (jei bus išdrožta, žaislas suksis trumpiau) iš medžio, kotelis įstatomas arba išdrožiamas iš to paties medžio. Paleidžiamas virvute. Kad stipriau įsisuktų, reikalinga rankenėlė – iš medžio išdrožta lentelė vienu platesniu suapvalintu galu, kurio centre išgręžta arba išdeginta skylė su dar viena šonine skylute. Kotelis, apvyniotas virvute, įstatomas į centrinę skylę, virvutės galas ištraukiamas per šoninę skylutę ir staigiai patraukiamas.

Vilkus žiemą, kai daug laiko praleisdavo patalpoje, droždavo įvairaus amžiaus berniukai. Kai į vieną trobą susirinkdavo daug vaikų, tai kiekvienas atsinešdavo savo vilką ir žaisdavo, žiūrėdami, kurio ilgiau suksis (Platelių vls.).

Lankas, pūslinė (bandurka, boselis, dambra, kiaulės pūslė su žirniais, lankelis, lankas su pūsle, naminė basedla) gaminami iš ilgos lanksčios lazdyno arba eglės lazdelės. Ją sulenkus lanku, prie galų pritaisoma susuktos gyvulio žarnos, vytų ašutų arba vaškuotos ar sakuotos lininės virvelės styga. Lankas turi vieną stygą, pūslinė gali turėti iki trijų stygų. Tarp lanko ir stygos įspraudžiamas išpūstos gyvulio (dažniausiai kiaulės) pūslės rezonatorius (kartais abiejuose lanko galuose pririšama po pūslę). Per stygą braukoma smulkiai rumbuota lazdele arba lankelio ar stangrios lazdelės stryku. Virpinant stygą stryku, išgaunami apibrėžto aukščio tęsiami garsai, rumbuota lazdele – tik barškesys. Lanku arba pūsline dažnai grieždavo piemenys. Pūslinė ar jos imitacijos – mėgstamas Užgavėnių persirengėlių instrumentas. Instrumentiniuose ansambliuose lanku arba pūsline grieždavo boso partiją.

Lentelė (muzika–barškals, lentikė–smuika, smuikas, smuikė, lentukės). Smuiko (fidelio ar violos, kanklių) arba natūralaus pavidalo nelanksčią neilgą lentelę iš eglės, pušies, epušės, klevo, uosio, beržo, alksnio medienos dirbdavosi ir ja grieždavo dažniausiai vaikai ar paaugliai, neretai, ganydami. Tokie instrumentai gali turėti papildomą rezonatorių iš kiaulės pūslės (vėliau ją pakeitė medinė ar skardinė dėžutė). Stygos (nuo dviejų iki šešių) dirbtos iš ašutų, žarnų arba vašku įtrinamų lininių ar medvilninių siūlų, vielos. Jas įsprausdavo į plyšelius kaklelio viršuje ir lentelės apačioje arba pririšdavo prie medinių ar metalinių vinelių. Stygas įtempdavo šoninėmis arba statmenomis sukynėmis.

Griežiama dažniausiai lankelio stryku, neretai ansambliuose su kitais muzikos instrumentais. Kur ganydavo daugiau vaikų, susidarydavo orkestrai „vieni grieždavo muzika–barškalu, kiti triūbom triūbijo, treti birbynėm, švilpukais, klernatom griežė, o dalis šukom. Tai visai muzikai vienas pritardavo būbnijimu į kokį seną špižinį puodą, lentą ar pan.“ (Raseinių aps., Padubysio vls.).

Skobtinis smuikas (skaptuota skripka, smuika iš medžio gabalo). Tokio smuiko liemenį sudaro iš vienos storesnės lentelės arba puskaladės išskaptuotas dugnas su šonais, iš kitos lentelės – viršelis. Dugną su šonais išskobdavo iš klevo (kartais ir žalio), viršelį iš eglės, nesakingos pušies. Vaikai skobė iš liepos, gluosnio. Panevėžio aps. rastas smuikas, aptemptas pūsle vietoje viršelio. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Vilniuje) yra ir labai mažas (18,5 cm ilgio), galbūt vaikiškas smuikas iš Veliuonos ap. (žr. nuotrauką). Galvučių pavidalai įvairūs nuo tarsi kablio iki keliskart susisukusios sraigės arba gyvūno, ožio ar avino galvos. Šie smuikai dažniausiai su keturiomis arba trimis stygomis. Smuiko dalys dažnai vadinamos taip, kaip ir žmogaus galvutė, kaklas, pečiai, krūtinė, nugara, širdelė. Pasitaiko ir gyvūninių pavadinimų žuvykštis, varliukė (stygų laikiklis) bei ypač populiarus – kumelė (stygų atramėlė).

Styginių strykinių instrumentų garsas išgaunamas braukant stygas stryku. Lankelio stryką (šmičėlas iš karklo rykštės, iš karklo, lazdyno lazdelės, lenktas strykas) sudaro lanksti lazdyno, karklo lazdelė, rykštė arba lentelė. Stryko plaukai daromi iš arklio, karvės uodegos ašutų, nesuktų lininių arba medvilninių siūlų. Lazdelės galai įskeliami, įpjaunami ir plaukai pririšami siūlu arba apvyniojami ir užpilami išlydyta kanifolija, užkalami pleišteliu. Plaukai pririšami ir prie galuose įkaltų vinelių.